Kiekvieno iš mūsų gyvenimas – lyg upė. Prasidedanti nuo nedidelio duburėlio, iš kurio vanduo, persisvėręs per jo kraštus, pradeda savo kelionę. Pradžioje maža srovelė nedrąsiai ieško kelio, kol suvokia, kaip reikia įveikti pasitaikančias kliūtis. Ji raitosi, vinguriuoja tarp žolynų, lapų, šakelių. Aplenkia akiratį užstojančius akmenėlius ir grumstelius, kartais kiek nusigąsta papuolusi į provėžą ar žvėries įmintą pėdą. Tačiau ji jau žino, kad svarbiausia – nesustoti ir judėti pirmyn. Palengva srovė virsta vis platėjančiu vandenų taku – tekančia upe. Jai jau nebaisios jokios kliūtys. Galinga tėkmė dabar jau pati yra jėga, su kuria turi susigyventi aplinkiniai. Geriausia, kai ją pamilsta ir priima.
Ir, jei aplinkiniai dėmesingi, atviri ir geranoriški, jie pamato ir išgirsta daugiau nei raibuliuoja upės paviršiuje. Abipusiai užgimsta darna ir užvaldo harmonija. Bendrystėje suskamba sielų giesmė...
Ir Tauragės regioną gamtos raštais margina upės: Ašutis, Lokysta, Aitra, Gėgė, Vilka, Šešuvis, Šaltuona, Mituva, Agluona, Akmena, Jūra ir dar daug kitų mažesnių, net ir bevardžių upeliukų. Ir visų jų tekantys vandenys susitinka Nemune. Jomis, prisigėręs derlingų laukų, įvairiažiedžių pievų, klampių pelkių, akivarų, miškų ir girių kvapo, atiteka ne tik įvairaus atspalvio vanduo, bet ir jų vilnys atneša šio krašto žmonių rūpesčius, džiaugsmus ir viltis. O jei gerai įsiklausysi, gali išgirsti net jų širdžių upėmis atplukdytas melodijas, kartais pavirstančias dainomis... Tikriausiai tų, kurie savo svajones patiki upėms.
Tauragės regiono dainų ir šokių šventė „Upėmis tekančios dainos“ – pakili įžanga kelionei į šimtmetį mininčią Lietuvos dainų šventę „Kad giria žaliuotų“ Vilniuje. Ir ne tik tiems mūsų krašto mėgėjų meno kolektyvams, kurie joje dalyvaus, bet ir visiems mūsų regiono mėgėjų meno kolektyvų dalyviams, dainuojantiems ir šokantiems, muzikuojantiems ir vaidinantiems, kitaip save išreiškiantiems kūryboje, tiems, kurie su visais nori pasidalinti išsaugotais ir puoselėjamais liaudies kultūros lobynais.
Vertinkime tai, ką šioje šventėje dovanojo mūsų krašto liaudies meno, tradicijų ir papročių puoselėtojai ir mylėtojai, nes be jų mūsų gyvenimas būtų kur kas skurdesnis, mažiau spalvingesnis. Be to, negalėtume džiaugtis ir visam pasauliui didžiuodamiesi pasakoti šimtametės Lietuvos dainų šventės istorijos.
Visomis upėmis į Jurbarką atitekėjo dainos. Ir suskambėjo tvirtai bei galingai ten, „kur giria žaliuoja...“!
Tauragės regiono dainų ir šokių šventės „Upėmis tekančios dainos“ vyriausiasis režisierius Gintaras Zareckas